Kas mane pažįsta, tas žino – esu juodai užkietėjus darboholikė. Žinau, šiaip ne taip įtikino mane, nors ir stipriai spardžiaus.
Tokioms kaip aš, reikia atimti internetą, telefoną ir kompiuterį bent keliom dienom.
Į ranką įgrūst prosecco taurę ir knygą.
Pamenu prieš keletą metų, per mano eilinį perdegimo nuo darbo įkarštį Dovilė ėmė ir išsivežė mane i spa, ten atėmė visas ryšio priemones. Dvi dienas buvau offline.
Ar jūs galit įsivaizduot, koks stresas išbūti be telefono 10min?!
Gal kas manęs ieško, gal klientai skambina? Gal kas vaikams blogai? Gal kažkam reikia pagalbos?!
Blemba-telefoną reikia turėt, kišenėj, rankoj, šalia savęs!
Spėkit… kentėjau pusdienį, buvau kaip be vietos… paskui atlyžau, gavau porą masažų, pabuvau ramiai tyloje.
Kaip dabar pamenu sėdim saulėje, Dovilė deginasi, aš slepiuosi po rankšluoščiu, nes jei įdegu kažkiek, tai garantuotai raudonai ir po to seka odos atsiskyrimas nuo mano viso baltai raudono kūno. Vienu žodžiu – blogai.
Ir kalbamės, kaip smagu būtų turėti tokią vietą- tokią, į kurią atvažiuoji ir gali atitrūkti nuo visko, nuo darbų, rūpesčių. Tiesiog gali būti čia ir dabar.
Taigi, praėjo 2 metai. Ir mes esam čia… ir dabar… – AUŠRINĖJE.
Gintarė.
P. S. dėl specialaus pasiūlymo DARBOSTOGOMS parašykite čia!
