Taip, čia kabliukai ir jie balto marmuro vonioje. Žinau, tikrai atrodo, ne pats pirmas pasirinkimas ir stilistiškai ir vertinant tai, kad kabliukai atrodo lyg troboje būtų kabėję. Pritariu ir tam, kad VIŠTELĖS tikrai pataiko ne į 100% potencialių klientų.
Skonis draugų neturi, bet sklando taisyklė, kad klasikinis stilius yra tai, kas patiks daugiausiai. Aha! O ką daryti, jei jis nei man, nei Gintarei neįdomus ar neskanus? Daryti taip, kaip galvoji, kad kažkam patiks? ! !
NESAMONĖ!
Aš šventai tikiu, kad kai darai iš pajautimo. Vidinio balso, su džiugesiu ir atsidavimu. Skiri daug laiko ir energijos, nes tiki, kad bus kietai ir įspūdingai ir taip gerai, kad, net galvoje tiek netilpo, vadinasi tikrai pavyks!
Visus daiktus taip ir renkuosi – iš jausmo. Pamačiau, suvirpėjo širdis – imu! Kur jis bus, aš nežinau, bet jaučiu, kad taip tiks, kad tą akimirką negaliu ir negebu suvokti.
Gintarė šone vis bamba:
– Kam tau reikia?
– Šūdas čia, neimk.
– Kur mes jį dėsim, visai netinka!
Ir ji būna teisi, kartais aš tikrai nepataikau. O kiek kartų aš pataikau taip taikliai, kad pačiai sunku patikėti?
Kabliukas tik maža smulkmena. Menka vonios detalė. Koks skirtumas, kaip jis atrodo? Gi pakabinsi chalatą ir tiek žinių. Tai tokios mintys man, net į galvą nešauna.
Aš noriu, kad Aušrinė būtų menas! Toks menas, kuris yra mano galvoje. Toks menas, kurį aš jaučiu taip stipriai. Noriu, kad atvykę žmonės pasidžiaugtų, pasijaustų kitaip, nei jaučiasi namie.
Iš tiesų, anksčiau save šiek tiek tramdžiau. Kam tų ryškių spalvų? Geriau kažkas subtiliau. Kam tų senienų, gal kažką naujo? O sutikusi moterį, kur įrengė nuostabų restoraną, kuriame kiekviena detalė turi istoriją supratau, kaip svarbu tavo pačio išraiška ir kokia didelė dovana turėti, kur pasireikšti.
