Svajoti apie tokią vietą pradėjau tada, kai leisdavau vasaras A formos tipo namelyje, Merkinės rajone. Ant ežero kranto, gražus pušynas, primenantis parką, o jame, pilna voveraičių. Aišku, pilna tiems, kas moka grybauti. O aš, grybavimo fanatikė. Tad varydavau po kelis kartus į dieną. Viena. Buvo ramu, nes tik nueini už namelio ir jau renki. Žinojau savo viečikes.
Ta vieta buvo ypatinga, Vilytės vardu vadindavau. Taigi, atėjo laikas ir dabar turiu savo nuosavą vilytę. AUŠRINĖ. Tik apsilankiusi čia supratau, ko tiek metų man norėjosi. Kokio poilsio ilgėjausi.
Gamtos, ramybės, ežero, grybingi miško, pušų, A formos nameliu ir auros. O ji tiesiog yra arba ne.
AUŠRINĖJE miško gan daug, tad kas čia leis savo laisvą laiką, o gal šiai dienai madingas – darbostogas, tik žmonės bus ramūs. Ploto tiek, kad pašaliniai retai kada užsuka. Nebent draugiškas kaimynas, kuris tik pasilabint arba pakalbint norės. Kartais girdisi koks traktorius ar kombainas, bet dažniau girdžiu gervių giesmes.
Dirbam, dirbam. Sugalvojau nusimuilint. Niekam nieko nesakius nuslinkau į mišką. O gal ten grybų yra.
Paėjau visai šalia, prie pat ežero. Toli baisu eiti. Grybaut mėgstu, bet su oreantacija man ypatingai prastai, tai nemėginu laimės ir laikausi saugaus atstumo. Taigi, paeinu šiek tiek į mišką ir pradedu rinkti. O aš nepasiruošus. Nei krepšo, nei maišelio. Ant galvos turėjau skarą, tai į ją ir pririnkau šią krūvą.
Tą akimirką, kai pamačiau tiek grybų, man ne tai, kad laimė, kad aš radau grybų, o laimė, kad aš radau tokią artimą vietą. Sugrįžo prisiminimai apie vilytę ir dar kartą įsitikinau, kad AUŠRINĖ atėjo pas mane su visom mano svajonėm ir įsivaizdavimais kaip kas turi būti.
