Važiuoju sau keliu nuo Druskininkų link Liškiavos. Mintys tįsta tolyn keliu, kažkoks liūdesys apėmęs. Stebiu tolumą ir matau – kažkoks diedukas stabdo mašinas iškėlęs maximos maišiuką.

Staiga mintis “stot”, tada kita seka iš paskos -“ne blemba, gal girtas, dar kažką padarys”…

Bet pyst-imu ir sustoju. Permetu rankinę į galą, telefona kažkaip suspaudžiu rankoj. Akimirka galvoju: “kas bus?”

Atrakinu duris, įlipa išsišiepęs ir sako: iš kur būsi tokia gera ir kur važiuoji?

– Iš Kauno, važiuoju tiesiai link Liškiavos.

– o, tai aš irgi Kaunietis, ir mane irgi tiesiai

“Nu galvoju, bus idomu”…

Tada jis klausia: -tai ką tu čia veiki?

Sakau, projektas naujas, dirbu prie namukų, statau, kuriu…

– O, aš tai statybininkas, visą gyvenimą medinius namus statau…

Ir pradėjo vardint:

– stačiau Daktariui namus Giraitėj…

Tada dar keletas pavardžių sekė gerai girdėtų.

Klausio jo – o tai kaip Druskininkuose atsiradot?

sako – pavargau nuo miesto, tai galvojau trumpam išvažiuosiu, tai va 20 metų čia gyvenu…

Toliau kalba pakrypo apie darbus ir politiką.

– Žinai… – dėsto jis man – politikai yra padlaižiai, visiems jie turi įtikti, labai blogai… galvoju, kad į politiką eina tik tie, kurie neturi amato, nieko kito nemoka… Aš va, statau medinius namus visą gyvenimą ir…. Samanę labai skanią verdu! Dar girdėjau legalizuos nuo liepos!

– klausiu jo: Rimtai? – nu jo, lyg įstatymą priimt turėtų. Įdedu aš ir uogų ir žolelių, taip skaniai gaunas 🙂 (šypsos jis man, matau jau jam seilė tįsta, nuo minčių)

– o, -sako, – va ir reikia sustost. Sustoju. Klausiu: – o tai kur jūs gyvenat?

– Na ten biškį pasuksiu, biškį paeisiu.

Žiūriu aš į tą lauką/pievas ir galvoju.. nu, nelabai čia biškis..

– Tai gal aš Jus iki namų pavežėsiu.

– O kaip smagu, tik žmona gal nesupyks, kad mane blondinės vežioja 🙂 ( ir vėl šypsosi, gerą bajerį sklėlęs)

Tada plėtoja jis temą apie blondines toliau: – žinai, mokiausi su Grybauskaite, nu kaip ji man patinka. Būčiau žinojęs, kad prezidentė tokia gera bus, būčiau į žmonas kvietęs!

– Aha, man ji taip pat labai patinka. Tokia kieta, darboholikė…

Jis man toliau dėsto: – aš irgi darboholikas, visą gyvenimą dirbu…

– Bet ar čia ta laimė, dirbti?, – klausiu jo.

– žinai, man mano darbas labai patinka, man 73 metai, pažiūrėk į mane, jėgų daug! Laimė – daryti tai, kas tau patinka. Manau dirbsiu, kol numirsiu… O mirti dar nežadu, minimum 20 metų liko…. (Ir šypsosi į tolį žiūrėdamas)

Galiausiai privažiavom namus, sako:

-atsiminsiu tave, koks tavo vardas?

-Gintarė.

– Gerai, atsiminsiu – Gera Gintarė iš Kauno, kuri mane pavežė.

P.S. Kam skanios samanės, kontaktai yra 🙂

P.S. 2. Vis dar įtariu, kad jo laimė biškį ir samanės paragaut…