Važiuoju sau keliu nuo Druskininkų link Liškiavos. Mintys tįsta tolyn keliu, kažkoks liūdesys apėmęs. Stebiu tolumą ir matau - kažkoks diedukas stabdo mašinas iškėlęs maximos maišiuką.
Staiga mintis “stot”, tada kita seka iš paskos -“ne blemba, gal girtas, dar kažką padarys”…
Bet pyst-imu ir sustoju. Permetu rankinę į galą, telefona kažkaip suspaudžiu rankoj. Akimirka galvoju: “kas bus?”
Atrakinu duris, įlipa išsišiepęs ir sako: iš kur būsi tokia gera ir kur važiuoji?
- Iš Kauno, važiuoju tiesiai link Liškiavos.
- o, tai aš irgi Kaunietis, ir mane irgi tiesiai
“Nu galvoju, bus idomu”…
Tada jis klausia: -tai ką tu čia veiki?
Sakau, projektas naujas, dirbu prie namukų, statau, kuriu…
- O, aš tai statybininkas, visą gyvenimą medinius namus statau…
Ir pradėjo vardint:
- stačiau Daktariui namus Giraitėj…
Tada dar keletas pavardžių sekė gerai girdėtų.
Klausio jo - o tai kaip Druskininkuose atsiradot?
sako - pavargau nuo miesto, tai galvojau trumpam išvažiuosiu, tai va 20 metų čia gyvenu…
Toliau kalba pakrypo apie darbus ir politiką.
- Žinai… - dėsto jis man - politikai yra padlaižiai, visiems jie turi įtikti, labai blogai… galvoju, kad į politiką eina tik tie, kurie neturi amato, nieko kito nemoka… Aš va, statau medinius namus visą gyvenimą ir…. Samanę labai skanią verdu! Dar girdėjau legalizuos nuo liepos!
- klausiu jo: Rimtai? - nu jo, lyg įstatymą priimt turėtų. Įdedu aš ir uogų ir žolelių, taip skaniai gaunas 
(šypsos jis man, matau jau jam seilė tįsta, nuo minčių)
- o, -sako, - va ir reikia sustost. Sustoju. Klausiu: - o tai kur jūs gyvenat?
- Na ten biškį pasuksiu, biškį paeisiu.
Žiūriu aš į tą lauką/pievas ir galvoju.. nu, nelabai čia biškis..
- Tai gal aš Jus iki namų pavežėsiu.
- O kaip smagu, tik žmona gal nesupyks, kad mane blondinės vežioja ( ir vėl šypsosi, gerą bajerį sklėlęs)
Tada plėtoja jis temą apie blondines toliau: - žinai, mokiausi su Grybauskaite, nu kaip ji man patinka. Būčiau žinojęs, kad prezidentė tokia gera bus, būčiau į žmonas kvietęs!
- Aha, man ji taip pat labai patinka. Tokia kieta, darboholikė…
Jis man toliau dėsto: - aš irgi darboholikas, visą gyvenimą dirbu…
- Bet ar čia ta laimė, dirbti?, - klausiu jo.
- žinai, man mano darbas labai patinka, man 73 metai, pažiūrėk į mane, jėgų daug! Laimė - daryti tai, kas tau patinka. Manau dirbsiu, kol numirsiu… O mirti dar nežadu, minimum 20 metų liko…. (Ir šypsosi į tolį žiūrėdamas)
Galiausiai privažiavom namus, sako:
-atsiminsiu tave, koks tavo vardas?
-Gintarė.
- Gerai, atsiminsiu - Gera Gintarė iš Kauno, kuri mane pavežė.
P.S. Kam skanios samanės, kontaktai yra
P.S. 2. Vis dar įtariu, kad jo laimė biškį ir samanės paragaut…