Su šiuo ežeru buvo daug, daug nervų ir streso. Kai atvažiavome čia pirmą kartą, EŽERO nebuvo matyt, net nuo kalno. Krūmais ir meldais apžėlęs. Baisu, apleista.
Tvarkom! Valio!! Bus gražu!
Prasidėjo kasimo darbai. Eina sau, kaip viskas baisiai atrodė. Eskavatorius įvažiavęs iki pusės EŽERO akmenis nuo dugno kasa. Vaizdas toks, kad ne EŽERAS, o duobė akmenų. Krūmus nuo šlaitų naikino. Pjauk nepjovęs, jie atauga, tad su šaknim rovė. Šlaitus gražiai formavo. Miško pusės nelietėm, norėjom kuo natūralesnio vaizdo.
Atvažiuojam priimti darbo, mūsų Ašrinės EŽERAS rudas, rudas. Kaip vaikystės bala kieme. Drumzlina ir neperšviečiama. Šlaitai – dumblas. Šlapia, šalta. Žiūrim, tylim. Vaizdelis toks, kad verkt norisi, o čia jau pinigus reikia mokėti. Ir ne vieną ar du tūkstančius, o kur kas daugiau.
Taigi.
Tą momentą galvojau ar tikrai reikėjo tą EŽERĄ už tokį kosminį mokestį tvarkyti. O kas bus, jeigu jis toks ir liks. Bala. Jau, net ne prūdas, o bala. Gal išvis ta AUŠRINĖ klaida? Nei aš suprantu, kaip tas EŽERAS valosi ir koks tas procesas turi būti, nei ką. Turiu pasitikėti nepažįstamu vyru, kuris beja ne kartą ir neatvažiavo, nors žadėjo.
O ežeristas, taip jį vadiname, kartoja:
– Viskas bus gerai! Palaukite. Praeis žiema, vanduo sušals ir vėl atšals. Šaltiniai pritekės ir EŽERAS vėl bus toks, koks buvęs.
Andriui neramu. Parsivežė namo du bambalius to EŽERO vandens ir eksperimentavo laikydamas vieną kieme, o kitą garaže. Atėjus pavasariui, EŽERO vanduo buteliuose praskaidrėjo. Su tuo vaizdu praskaidrėjome ir mes.
Šiandien čia gražu. EŽERAS išvalytas, krantai suformuoti. Šlaituose pakaitomis žydi vis kitokios gėlės. Lelijų EŽERE tiek, kad galėtumėm kelias ir parduoti, jei kas norite. O dėl jų, taip pat, nerimavom. Abejojom ar ataugs. O ežeristas ramiu veidu, su šypsena vis kartojo mums:
– Viskas bus gerai! Pamatysite. Nuostabi vieta, viskas bus gerai! Ir lelijos ataugs, ir vanduo bus vėl skaidrus. Čia gamta. Čia AUŠRINĖS EŽERAS į kurį įteka šaltiniai. Duokite laiko. Ramiai.
