Pradėjom dalintis idėjom ir svajonėm. O viena svajonė pasirodė labai, labai panaši. Lyg vieno žmogaus sugalvota, bet ne. Mes dviese. Mes skirtingos, o idėja ta pati
Vieta atimanti žadą.
Kalniukai ir pušynas, pievos ir miškas. Grikių laukas.
Mes – Aušrinės sugalvotojos. Abi intensyvios moterys. Lyg ir su savo veiklomis. Abi užsiėmusios iki negalėjimo! Lėkime ir darbuose.
Susitikom. Pamilom viena kitą.
Pradėjom dalintis idėjomis ir svajonėmis. O viena svajonė pasirodė labai, labai panaši. Lyg vieno žmogaus sugalvota, bet ne. Mes dviese. Mes skirtingos, o idėja ta pati. Maniškė jau gimė, kai buvau maža. Pilna mano tapybos piešinių su A formos nameliu.
Taip gimė Aušrinė. Su juoku, šampano taure. O gal ir ne, gal tą vakarą ir neskanavom. O gal buvo rytas, bet AUŠRINĖS IDĖJA GIMĖ mums – Gintarei ir Dovilei. O kaip mes užsidegėm ja. Jūs nė neįsivaizduojate, kiek ji davė mums jėgų. Atrodo iš kur energija? Gi jau pavargau. Bet AUŠRINĖ šaukia, reikia lėkti. Ne, kad reikia, o noriu lėkti ir daryti.
Augti ir vystytis jai reikės laiko, jėgų ir gerų vakarų. O gal ilgų pokalbių telefonu. Svarstymų ir galvojimų. O labai reikės ir Jūsų pastebėjimų, norų ir pageidavimų.
Smagu, kad svajonė viena, galvos tai dvi. Įsivaizduojate kiek jose visko?
Vieta atimanti žadą. Lyg ir paprasta, rami, tykioje nuošalėje užslėpta AUŠRINĖ. Kalniukai ir pušynas, pievos ir miškas. Grikių laukas. Kiekvienais metais kaimynas – ūkininkas apdovanoja mus savo grikių žiedais, pasakiškas vaizdas. O visa vainikuojantis ežeriukas, tikrai mažytis. Lyg ir prūdu galėtum vadinti, bet ne. Jis natūralus ir pelnęs ežero vardą. AUŠRINĖS kaime mūsų AUŠRINĖ, o joje – AUŠRINĖS ežeras.
Išpildėme svajonę drauge su savo vyrais! Visi kartu dirbom tiek, kiek negalvojom, kad galim.
Ko tik nedarėm. Miškus valėm, akmenis iš dirvonų karučiais rinkom. Lenteles dvi savaites aliejumi tepėm. Super sunkiai sekėsi. Prisidėjome visi, o kiek dar teks prisidėti. Uch!